Kaimiškieji Markučiai

Sveiki, skaitytojai,

tikiuosi smagiai praleidote vasarą! Buvau šiek tiek apleidęs šį tinklaraštį - paskutinis įrašas išvydo pasaulį prieš daugiau nei mėnesį, tačiau noras pagaliau įtraukti fotografijas privertė šiek tiek atidėti rašymą. Tikiuosi rudeninis oras leis man rašyti dažniau, o Jums bus daugiau laiko skaityti - ruduo ir žiema yra idealus laikas ruoštis statyboms ar projektavimui.

Praeitame įraše pasakojau, kaip rinkomės mus sužavėjusį sklypą ir kad užtrukome net apie trejus metus, kol jį radome. Šiuo įrašu noriu papasakoti kokiame Vilniaus mikrorajone mes tą gamtos kampelį radome.

Markučių panorama žiūrint iš Paupio

Kaip antraštė išduoda - mus sužavėjęs sklypas yra Markučiuose - tai toks Vilniaus miesto mikrorajonas, esantis į pietryčius nuo miesto centro ir priklausantis Rasų seniūnijai. Galima manyti, kad Markučių istorija prasideda ~1495 m., kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Markučių apylinkių žemes padovanojo savo žmonai Elenai, kuri čia pasistatė, deja, bet neišlikusius, karališkus vasaros rūmus. Po kunigaikščio mirties, valdos keitė šeimininkus, kol beveik dviems amžiams apsistojo ties Chodkevičiais. Grafas Kristupas Chodkevičius buvo perstatęs rūmus, kurių fragmentus archeologams 2008-2009 m. yra pavykę aptikti. Būtent po karo su Maskva, kuomet rūmai buvo sugriauti, Markučiai tapo eiliniu palivarku - ūkinės paskirties vietove. Šiame laikotarpyje, tarp dvaro sugriovimo ir perdavimo Vilniaus iždininkui, 1712 m. pirmą kartą paminėtas pavadinimas Markučiai (Markucie), kuris, pasak kalbininkų, galimai kilo nuo čia gyvenusių valstiečių vardų ar pavardžių panašiu sąskambiu. Vėliau valdos vėl kelis kartus keitė šeimininkus, kol 1867 m. prasidėjo tiesiogiai su Puškinų gimine susijusi era.

Markučių panorama pakilus bepiločiu orlaiviu virš sklypo

Šis mikrorajonas iš esmės panašus į laike sustojusį kaimą - tokia naujakurių pamiršta (o gal tiesiog dar neatrasta) teritorija kuri vis dar laukia savo renesanso. Dėl ryškaus Vilnios slėnio šlaito, urbanizacijai ji sunkiai paklūsta - šiek tiek naujinasi, tačiau palyginus su kitomis Vilniaus miesto gyvenvietėmis labai lėtai. Labai kontrastinga, turinti ne vieną pusę ir veidą, tačiau rami, draugiška ir turinti savo žavesio vieta.

Markučių panorama žiūrint nuo geležinkelio

Skirtingi žemėlapiai skirtingai vardina mikrorajonus - iš esmės Markučiai sudaryti iš Markučių ir Paplaujos, tik kad kai kur Paplauja išskiriama kaip atsiras mikrorajonas, o kai kur ji Markučių dalis. Jeigu teisingai suprantu, tai Paplaujos ir Markučių mikrorajonus skiria Manufaktūrų (arba Paplaujos – priklauso nuo žemėlapio) gatvė, o nuo Užupio šis rajonas atskirtas Drujos gatve. Pietuose rajonas apsiriboja Vilniaus-Naujosios Vilnios geležinkelio atkarpa.

Industrinė Markučių zona - Neste degalinė, Audėjas ir Markučių betono gamykla.

Teritoriją apribotą Drujos, Subačiaus ir Manufaktūrų (arba Paplaujos – priklauso nuo žemėlapio) gatvėmis, pavadinčiau tokia industrine rajono dalimi. Ši teritorija į rytus tęsiasi iki pat Vilnelės lanksto. Čia stūkso buvęs Audėjo pastatų kompleksas, vis dar veikianti Markučių betono gamykla, keletas jau apleistų teritorijų, auto mechanikų dirbtuvės, Neste degalinė, Maxima prekybos centras ir keli bendrabučiai. Audėjo kompleksas, įkurtas 1946 m., jau turėjo būti virtęs į Panoramos tipo prekybos ir verslo centrą, bei gyvenamųjų pastatų kompleksu, tačiau dėl vidinių akcininkų nesutarimų (gandai) pastatas stovi dalinai apleistas ir tik kartais ten įsikuria filmus filmuojantys žmonės. Mano žiniomis, Markučių betono gamykla taip pat turėtų virsti verslo ir gyvenamųjų pastatų kompleksu.

Kalvos gyventojams atveria nuostabias panoramas į miestą ar gamtą. Alaus gamyklos konversija jau prasidėjo.

Kitoje Subačiaus gatvės pusėje, yra tokia teritorija apribota Sukilėlių (arba P. Višinskio – priklauso nuo žemėlapio) ir Vilnelės gatvėmis, o pietuose baigiasi sulig geležinkelio atkarpa. Čia ir prasideda kaimiškieji Markučiai. Sunku pasakyti, kada tiksliai pradėjo formuotis šios teritorijos, kadangi dvaras pakeitė gana daug šeimininkų, tiksliai žinoma tik alaus fabriko pastatymo data - 1883 m., tai įvyko O. C. Epšteinui įsigijus dvarą. Alus šioje gamykloje buvo gaminamas iki 1914 m., kuomet bendrovei buvo uždrausta pardavinėti alų. Šiandien ši alaus gamykla virsta daugiabučių ir verslo pastatų kompleksu, įdomus jis tuo, kad jie negriauna išlikusių daryklos griuvėsių, bet įkomponuoja juos į modernų pastatą (jeigu kam įdomu - čia paspaudus galima pamatyti vizualizacijas).

Kmieliausko skulptūra; romantiškasis geležinkelis ir kaimiškieji Markučiai

Šioje rajono dalyje visi keliai veda iki geležinkelio. Labai kalvota – viena gatvė kalva, o kita - dauba, vyrauja vien nuosavi namai (išskyrus vienišą daugiabutį kuris stovi P. Višinskio gatvėje). Kadangi tai kalvota vietovė, tai šioje rajono dalyje yra tokių vietų kur atsiveria fantastiškos panoramos - Vilniaus senamiestis, Pavilnių regioninis parkas, Markučių mikrorajonas ir netgi Televizijos bokštas... Ši teritorijos dalis yra šiokia tokia mišrainė naujos statybos ir praktiškai negyvenamų namų (kuriuose kažkas gyvena..). Čia galima rasti ir įdomių perlų - pavyzdžiui vieno namo kiemą puošia vietinio skulptoriaus Antano Kmieliausko skulptūra moteris - kadangi privatus kiemas neaptvertas tvora, tai galima visiems prašalaičiams pasigrožėti, taip pat galima pastebėti namą, kuris 2015 m. atkreipė į save dėmesį, kuomet ruošdamasis Vasario 16-tosios šventei namą nudažė Lietuviška trispalve. Tai yra rajono dalis su kuria susipažinome pirmiausiai ir ją mums parodė NT agentas.

Antroji dvaro sodyba; skulptoriaus laikrodis, kuris vienoje pusėje rodo 7-ias, kitoje 4-ias valandas ir simbolizuoja darbo dirbtuvėse pradžios ir pabaigos laiką; vienintelis tiltelis per Kaukysą; verslo g.; trečioji rajono dalis iš bepiločio orlaivio skrydžio.

Trečioji rajono dalis vakaruose prasideda nuo Kaukysos upelio, kuris išteka iš ribiškių kalvų ir įteka į Vilnios upę apie 4km nuo jos žiočių, rytuose pasibaigia ties Markučių bei Pavilnių regioniniu parkais, o pietuose riboja geležinkelis. Tai yra ta teritorija, kurią atradome jau atsisakę NT agento paslaugų. Šios valdos, tikriausiai, skaičiuoja savo istoriją nuo ~1920 m., kuomet Varvara (dvaro savininkė, Puškino sūnaus Grigorijaus žmona) jau po vyro mirties, kad išsilaikytų, pradėjo pardavinėti dvaro sklypus ir iki pat savo mirties 1935 m. pardavė 166 sklypus. Šiose valdose stūkso antroji dvaro sodyba, kuri atskilo tuomet, kai Varvara pradėjo pardavinėti žemes. Kadaise šis pastatas savo puošnumu nenusileido pagrindiniam dvarui, o juos tiesiogiai jungė didelis parkas. Šis statitys yra vienintelis išlikęs senųjų Markučių vilos tipo statinys ir gali būti, kad jis yra net senesnis už pagrindinį dvaro pastatą. Po pardavimo jis tapo vaikų prieglauda su bendrabučiu ir mokykla - čia mokėsi ir augo mūsų sklypo kaimynas. Šiuo metu pastatas tėra daugiabutis gyvenamasis namas.

Ši teritorija mus sužavėjo savo gamtos gausa ir gyventojais. Labai tvarkingi kiemai, apleistų beveik nėra, naujakurių ir senbuvių santykis maždaug 50/50, o tai rodo, kad ši rajono dalis naujinasi sparčiau. Būtent dėl to, kad tai labiau atsinaujinusi rajono dalis aš ją išskyriau kaip atskirą, nors iš principo ji kaip ir nesiskiria nuo prieš tai aprašytos kaimiškosios dalies. Iš dalies manau, kad tas skirtumas ryškesnis dėl to, kad šios dvaro žemės buvo parduotos vėliau, tad ir namai ne tokie seni. Ir tai tikrai jaučiama verslo g. kurią su žmona apžiūrėjome pirmiausiai ir po to nuspręndėme paskambinti skelbime nurodytu numeriu ir išsiaiškinti kur tas sklypas yra. Kad susidaryti šiokį tokį reljefo vaizdą – Verslo g. yra didelė kalva, o Kuprioniškių g. yra dauba/slėnis, tad verslo g. gyventojams pro langus atsiveria gražus Kuprioniškių g. slėnis, arba, jeigu langai į kitą pusę – Markučių ir Pavilnių regioninis parkai.

Literatūrinis A. Puškino muziejus ir Markučių parkas

Ir rajoną rytuose užbaigiantis akordas - tai Markučių parkas. Būtent šiame parke ir stovi buvę Markučių dvaras, dabar A. Puškino literatūrinis muziejus. Daug kartų statytas ir griautas dvaras dabartinį savo pavidalą įgijo 1867 m., kuomet tuometinis savininkas A. Melnikovas pagal architekto J. Lastovskio projektą pradėjo statytis vasarnamį, kuris buvo baigtas 1868 m. Šis vasarnamis 1948 m. tapo pirmuoju Vilniaus literatūriniu muziejumi. Apart muziejaus parke taip pat yra A. Puškino memorialinis biustas, bei koplyčia su kapinėmis, kur palaidoti Grigorijus ir Varvara puškinai.
Pats parkas yra labai graži ir įdomi teritorija, raguvos, ąžuolai ir tvenkiniai sukuria malonią atmosferą, ne šiaip sau čia kadaise buvo pirmoji Lietuvos kunigaikščių vasarvietė. Ateityje šis parkas turi potencijos būti dar vienu patraukliu miesto parku, kur šeimos galėtų aktyviai ir turiningai praleisti laiką, tačiau tam reikia investicijų. Parke ir dabar galima lankytis, tačiau pavasario ar rudens laikotarpiu rekomenduočiau tai daryti su botais, kadangi takeliai pažliunga ir virsta koše.

Bendrabučiai, traukiniai ir lėktuvai

Reikia pripažinti, kad Markučiai turi savų problemų, kurios trukdo rajonui pasiekti renesansą. Pagrindinės, mano nuomone, problemos, tai:

• Daugiabučiai-bendrabučiai, kurių flora ir fauna nėra pati maloniausia ir subtiliausia kompanija. Tai nėra išskirtinai rajono problema - Markučiai ne vieninteliai turi gyventojų ankstų rytą perkančių alkoholį dideliais kiekiais. Vieną dieną ta situacija pasikeis, tačiau neaišku kada.

• Neprižiūrėtos ir vis dar neasfaltuotos gatvės, nors šiais metais Subačiaus gatvės atkarpa vingiuojanti nuo Audėjo baldų komplekso iki A. Puškino muziejaus buvo atnaujinta – tai tik pagrindinė gatvė. Kitos, mažesnės, gatvelės, kuriomis gyventojai naudojasi kasdien pasiekti savo būstus yra neasfaltuotos (sena akmeninė danga arba žvyrkelis) ir kai tik nulyja tos gatvės pažliunga ir tampa sunkiai pravažiuojamos bei duobėtos. Gatves greideriuoja, tai kartas nuo karto jos tampa normaliomis gatvėmis (apart automobilių sukeliamų dulkių), tačiau tai vyksta tikrai ne po kiekvieno lietaus (nes tai tikrai būtų neekonomiška), tad gyventojams tenka kęsti tokį pažliugusį kelią. Kadangi naujakurių santykinai nedaug, tai jų nepakanka, kad išsiasfaltuoti gatvę patiems, o senieji gyventojai tam neturi lėšų arba nemato prasmės, arba tikisi kad kažkas kitas tai padarys už juos. 

• Geležinkelis – rajonas ribojasi su geležinkeliu ir ten kartas nuo karto pravažiuoja traukinys. Ne taip jau ir garsiai, bent jau ~100-200 metrų atstumu to traukinio nebesigirdi. Naujakuriams, tai gali atrodyti kaip problema, tačiau patikėkit - taip nėra.

• Lėktuvai – toks jau tas Vilniaus miestas, kad aerouostas yra visai čia pat, tai patogu, palyginus su kitais europos didmiesčiais, ir vardinama kaip vienas iš Vilniaus privalumų. Tačiau tai reiškia, kad lėktuvai leidžiasi virš namų ir tai vyksta būtent virš Markučių - gali matyti išleistą lėktuvo važiuoklę. Vėlgi, kažkam tai gali atrodyti nepatrauklu, tačiau mums tai ne problema, kadangi esame jau įpratę prie to – Antakalnio dalyje, kurioje gyvename šiuo metu, taip pat leidžiasi lėktuvai ir, palyginus su Markučiais, situacija Antakalnyje yra prastesnė, nes tie lėktuvai praskrenda ilgesnį atstumą, nei Markučiuose, tad garsas Antakalnyje užtrunka kur kas ilgiau. Be to, reikėtų nepamiršti, kad didžiąją dalį laiko praleidžiame namuose, kur jų visai nesigirdi, o lauke - tiesiog įpročio reikalas, po dienos jau pamiršti, kad lėktuvai egzistuoja.

Pavilnių regioninis parkas pasiekiamas ranka

Mums visus trūkumus nusvėrė privalumai - tas gamtos ir nuošalumo jausmas, kurį patiri šiame kaime, bei suvokimas, kad gyveni visai šalia miesto šurmulio, kuris pasiekiamas pėstute.

Taigi, tokia ta apžvalga apie rajoną, o sekantis įrašas jau apie patį sklypą ir kaip jis ten atrodo :)