Pasiruošimas projektavimui arba vizijos formavimas

Vis tik ruduo nebuvo toks dėkingas kaip galvojau ir nepaliejo įrašų taip dažnai, kaip lijo. Spėjo jau ir žiema ateiti, o ta proga grįžtu su nauju įrašu apie tai, kaip pradėjo formuotis mūsų namo vizija.





Kai paaiškėjo, kokį sklypą pirksime, puoliau skaityti ir domėtis apie namų statybą. Taip nutiko, kadangi iki tol, kol radome sklypą, iš tiesų nežinojome atsakymo į klausimą “namas ar butas?”. Todėl patarčiau apsispręsti ar norite namo ir kurti savo namo viziją bei domėtis apie jo statybas dar prieš pradedant ieškoti sklypo. Susirinkus informaciją iš anksto ir turint viziją ne tik bus lengviau ieškoti sklypo ar sutaupysite brangaus laiko, bet taip pat ir pinigų. Jūs žinosite kokių sklypo parametrų jums reikia, pvz sklypo dydis, orientacija pasaulio šalių atžvilgiu, vieta ir t.t., taip pat nuvažiavę apžiūrėti sklypo jau galėsite įsivaizduoti kur galėtų stovėti namas ir ką matysite pro langus, įsivertinsite ar jums užteks turimų (ar tų kuriuos galite gauti) pinigų.

Nors daugelyje vietų figūruoja supermama forumai, tačiau aš jų taip ir nepaliečiau, pradėjau nuo Google paieškos, kuri mane nuvedė prie lietuviškų tinklaraščių apie statybas. Ačiū Jiems, kad rašo ir įkvepia kitus, tokius kaip mes, statyti savo namus. Juose galima ne tik sužinoti visokių smulkmenų apie statybų procesą, visokių problemų ir įvairių sprendimų būdų, tačiau ir bendros informacijos, kuri padeda apsispręsti kokį namą norėsite statyti ir kokio sklypo Jums reikia.
Mums didžiausią įtaką padarė keletas tinklaraščių. Visų pirma, tai Statau Sodybą ir Namukas – šie buvo labiausiai įkvėpė statyti savo namą. VVnamas, Bangų namas ir kiti pasyvistai – padėjo aiškintis pasyvaus namo koncepciją ir privertė giliau pažvelgti į visokias technines detales, jų dėka daugiau svarbos atsiranda namo šiltinimui ir sandarumui. Šiaudų namai, šiaudinė troba ir šiaudinė sodyba atkreipė dėmesį į šiaudus ir ekologiją/natūralumą, bei paprastą būdą kaip ūkio būdu pasistatyti šiltą namą.

Be tinklaraščių nepraleisdavome progos apsilankyti kokiame nors seminare ar paskaitoje, parodoje. Iš to, ką aplankėme, galiu rekomenduoti LNTPA organizuojamą būsto mugę, ten galima išgirsti įdomių įžvalgų apie būsto rinką bei nemokamai pasinaudoti nemokamu pusvalandžiu su pasirinktu interjero dizaineriu. Nors tai ir nėra pakankamas laiko kiekis ir turbūt daugiau reklama patiems dizaineriams, tačiau jeigu eisite pasiruošę ir tinkamai išnaudosite laiką, tai naudos tikrai turėsite.
Taip pat teko apsilankyti Statybų Studijos organizuojamame seminare “Sėkminga namo statyba: kaip išvengti klaidų”. Į seminarą nuėjau nekeldamas jokių lūkesčių, nes galvojau kad jau viską iš tinklaraščių sužinojau, tačiau mane šis seminaras nustebino, nes ten tikrai pasisėmiau žinių, kurių tinklaraščiuose dar negirdėjau aptarinėjant. Pavyzdžiui, apie tai kodėl būtent tokio ploto turi būti vienas ar kitas kambarys, kodėl reikėtų vienaip ar kitaip išdėstyti patalpas ir t.t. ir pnš. Nors tai gal atrodo kaip reklama, tačiau jų paslaugomis kol kas neteko pasinaudoti ir niekaip su jais nesu susijęs, tačiau planuoju, nes seminaras man tikrai patiko ir rekomenduoju į jį nuvykti ir jums!

Ne kartą pagelbėjo IKEA, nes ten labai patogu užeiti į jau sudėliotus kambarius kad pasitikrinti ar vaizduotė atitinka realybę. Tarkime plane matote, kad kambarys 16 kvadratų, vieniems atrodo daug, kitiems mažai, o realybėje gelbsti IKEA, nes galite pamatyti kokio tipo ir kiek baldų telpa, kiek lieka vietos apsisukti. Arba, pavyzdžiui, galite pasinagrinėti U, L ar I formos virtuves, su salele ar be jos, galite ateiti ir pasimatuoti virtuvės stalviršio ilgį ir žinosite ar jums toks variantas per mažas, per didelis, o gal pats pats ir t.t. ir pnš. Tačiau reikia būti atidiems ir neužkibti ant to, kad vienur ar kitur trūksta sienos (todėl, kad jos nėra, jūs galite matyti visą vaizdą bei užeiti), tad dairydamiesi ar matuodamiesi įsivertinkite ir tai!

Draugai, pažįstami ir giminaičiai gyvenantys nuosavuose namuose taip pat yra tikra lobis, kurį reikia išnaudoti. Eikite, klauskite, matuokite, konspektuokite kas patiko, o kas ne, paprašykite planų/brėžinių, pasilyginkite. Pavyzdžiui, yra manančių (pagrinde tai žmonės neturintys namų, bent jau mūsų atveju), kad 6 metrų pločio garažas yra per siauras ir dviejų automobilių durelės daužysis tarpusavyje, tačiau praktiškai nuvykus pas draugus, kurių garažo plotis 5.8 m (ir jie ten stato automobilius, o ne laiko daiktus), pamatai, kad atstumas puikus ir pakankamas, dar paklausi ar tikrai neplatintų ir prašau – turite praktinės informacijos apie tai, kad 6 metrų pločio garažas yra normaliai. Žinoma, viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus/šeimos individualių poreikių ir kas tinka vienam, nebūtinai tiks kitam, todėl geriausia viską tikrintis su panašiais žmonėmis, t.y. jeigu jūsų šeima važinėja dviem dideliais “džipais” (SUV), tai neikite pas draugus, kurie važinėja su smart’ais klausti patarimo dėl garažo, nes po to gailėsitės.

Dar vienas, bet turbūt rečiau naudojamas informacijos šaltinis yra parduodami namai. Kartais gali nutikti taip, kad tiesiog pažįstamų rate nėra žmonių su tam tikru sprendimu, apie kurį skaitėte internete, ar sugalvojote patys – čia į pagalbą galite pabandyti pasitelkti parduodamus namus. Galite apsimesti pirkėju, arba galite paskambinti ir pasakyti, kad jūs tiesiog norite pasidomėti tuo parduodamu namu – veikia abu variantai, bet priklauso nuo kiekvieno objekto pardavėjo, kurį jums teks taikyti. Pavyzdžiui, mes neturime draugų ar pažįstamų, kurie gyventų šiaudiniuose namuose, tad vykome vieno parduodamo namo Kaune apžiūrėti, kaip vis dėl to tai atrodo realybėje, o ne internete. Kitas pavyzdys – neturiu draugų ar pažįstamų su stikline terasa, buvo įdomu kaip ten su jos priežiūra – vėlgi, susiradome parduodamą namą su tokia terasa ir nuvykę sužinojome apie jos priežiūrą. Ar galima buvo pasielgti paprasčiau? Nežinau – nes klausti gamintojų atrodo šališka.

Iš esmės visą surinktą informaciją turite perleisti per savo vidinius filtrus ir pasirinkti tai, kas jums atrodo labiausiai prie širdies, tai kas labiausiai atitinka jūsų poreikius, nes visa informacija apie namų statybą, kurią rasite, yra visiškai individualizuota ir tinkanti tik tam konkrečiam atvejui. Bet kuriam kitam atvejui tą informaciją reikia tikrinti ir žiūrėti tinka ji, ar ne, čia nėra vienos konkrečios tiesos ar teisybės. Tą turbūt galima iliustruoti keliais pavyzdžiais. Pirmasis apie pažįstamą, kuris iki šiol turi nuoskaudą, kad tėvai pasistatė namą ir su visa šeima ten išsikraustė. Kadangi namas buvo užmiestyje, tai paauglystėje ir studijų metu kelionė į/iš namų buvo kančia ir dėl šios patirties jis gyvena bute šalia miesto centro ir neplanuoja gyventi name. Antrasis, kurį sužinojau iš vieno architekto apie tai, kodėl žmonės paverčia garažus sandėliukais – tam yra kelios priežastys. Pirma – projektuodami namą jie nenusimato pagalbinių patalpų, o antra – netinkamai suplanuoja patekimą iš garažo į gyvenamąsias patalpas, dėl ko po to atsiranda išmetamųjų dujų kvapas namuose. Bet vėlgi – jeigu važinėsite elektromobiliu, tai jums negalioja, o gal turėsite rekuperaciją, kuri galbūt padės išvengti šios problemos (galbūt, nes yra sakančių, kad nepadeda, kaip yra iš tiesų – nežinau).

Taigi, naudojantis visais paminėtais šaltiniais bei Google paieška temos praplėtimui, formavome savo vizija bei supratimą, kokio namo mes norime. Sekančiu įrašu pabandysiu papasakoti tą viziją - ką gi mes tame sklype įsivaizduojame statyti.







P.S. Nors šiandien daugumos statytojų tinklaraščių galima rasti estatytojai.lt puslapyje, tačiau norisi paminėti visus, kuriuos skaičiau, kadangi minėtame puslapyje yra tikrai ne visi.. Ačiū Jums, tinklaraštininkai, kad įkvepiate statytis savo namus!
Visus mano skaitytus tinklarašačius galima rasti čia.

P.P.S. Gražių ir linksmų švenčių!

Sklypas

Sveiki,

nors ir vėl užtrukau, tačiau tęsiu savo pažadą, kurį daviau praeitame įraše ir šį kartą pasakoju apie sklypą.
Kaip jau minėjau, su sklypo paieškomis užtrukome trejus metus. Kodėl taip ilgai? Nes įsivertinus šeimos poreikius tikrai gana smarkiai susiaurėjo paieškų ratas. Tad mūsų akiratyje pasirodžius šiam sklypui Markučiuose, ilgai nelaukę susitarėme su NT agentu jį apžiūrėti.
Atvykę į vietą pamatėme apleistą, vijokliais ir medžiais apžėlusį sklypą ir tai mus sužavėjo. Žinoma, įtakos turėjo ir kiti faktoriai, tokie kaip - puiki orientacija pasaulio šalių atžvilgiu, (netaisyklingo) stačiakampio forma, ryškus šlaitas, miesto komunikacijos bei žavūs kaimynai. Tad 2016 metų spalį tapome 8.9 arų sklypo Markučiuose žemvaldžiais.

Sklypo planas. Maždaug ten kur dvejetukas gatvė susiaurėja iki tiek, kad praeina tik žmogus.

Nusipirkę sklypą, visų pirma, jį išsikuopėme – pašalinome medžius, kurie augo menamoje namo užstatymo zonoje, išvežėme žmonių paliktas šiukšles. Taigi, šiuo metu sklype džiunglių nebėra ir jis šiuo metu atrodo skurdžiai. Deja, bet nuotraukų prieš tvarkymą taip ir nepasidarėme, tad visos nuotraukos, kurias matote yra šio rudens. Šiandien sklype likę tik trys senos obelys ir du klevai. Norėtųsi, kad šie medžiai neaugtų ten, kur jie dabar auga, tačiau jie seni dideli ir gražūs, tad kol kas nesame iki galo nusprendę ar paliksim juos, ar sodinsim naujus kitoje vietoje. 

Sklypas iš bepiločio skrydžio, matosi, kad liko tik trys obelys ir du klevai. Nuo T formos sankryžos iki ten kur stovi automobilis - 5 metrų aukščio skirtumas.

Įvažiavimas į sklypą - šiaurinėje pusėje. Į jį patenkama iš tokios siaurėjančios gatvės, kuri už mūsų sklypo ribos taip susiaurėja, kad praeiti gali tik žmogus - tai buvo vienas iš privalumų perkant sklypą – artimiausioje ateityje tranzitinio eismo čia nebus.

Sklypas iš šiaurės į pietus. Nuo čia iki klevo kairėje - 8 metrų skirtumas.

Rytuose – vienas senbuvis kaimynas, kuris kiekvieną kartą atvažiavus į sklypą, atrodo, kad prisimena mane, tačiau visada pasakoja tą pačią istoriją. O istorija tokia, kad jis Markučiuose gimęs augęs ir jau apie 60 metų čia gyvena. Mokėsi buvusiame internate, kuris buvo įsikūręs Markučių dvaro sodybos pastate, o dabar gyvena buvusioje internato valgykloje. Beje, šis buvęs internatas, arba kitaip - Markučių dvaro sodyba, yra netiesioginiai mūsų kaimynai - palipėję aukščiau rytuose galime matyti šį kultūros paveldą.

Štai čia yra Markučių dvaro sodyba, kurioje buvo internatas, o dabar - daugiabutis.

Pietuose sklypas ribojasi su valstybine žeme iš kurios patenkama į Pavilnių regioninio parko mišką, bei su kito kaimyno sklypu. Kol kas, atrodo, kad ši valstybinė žemė laisva ir niekam neišnuomota oficialiai, o realybėje Makučių dvaro sodybos gyventojai čia įsikūrę savo daržus.

Šitaip atrodo valstybinė žemė pietų pusėje. Daržai po truputį nyksta - mums pradėjus tvarkytis sklypą, daugiabučio gyventojai pašalino čia stovėjusį stalą ir nebedirba čia buvusių daržų.

Vakaruose sklypas ribojasi su nauju dvibučiu – dvi draugiškos daugiavaikės šeimos. Beje, ruošdamas Markučių apžvalgą pastebėjau, kad dažniausiai nauji namai šiame rajone susigrupavę po 3, tad mūsiškis bus tas trečias namas prie šių dviejų ir papildys rajono tendencijas.

Dabartinis vaizdas į pietvakarius maždaug pro būsimos svetainės langą. Ši vieta maždaug 4-5 metrais aukščiau kaimynų kiemo vakaruose.

Sklypas per visą savo ilgį iš šiaurės-vakarų į pietryčius pakyla net 8 metrus, tad šlaitas tikrai ryškus. Dvibučio gyventojai taip pat planavo pirkti šį sklypą, kadangi jų padalintas į dvi dalis ir žemės ploto dalis tenkanti vienam namui nedidelė, tačiau minties atsisakė, nes nukasti kalną ir statyti „Berlyno sieną“ būtų brangus malonumas. Beje, jie taip pat įsivaizdavo, kad mes nukasinėsime šlaitą ir statysime „Berlyno sieną“, t. y. susilyginsime savo žemės lygį su jų – taip nebus, nes mums šlaitas yra būtent tai ką pirkome ir ką planuojame vienaip ar kitaip išnaudoti – bet apie tai kitą kartą.

Pavyko rasti vieną fotografiją, kaip atrodė sklypas 2016 metų rugpjūtį - dar prieš perkant.

Kaimiškieji Markučiai

Sveiki, skaitytojai,

tikiuosi smagiai praleidote vasarą! Buvau šiek tiek apleidęs šį tinklaraštį - paskutinis įrašas išvydo pasaulį prieš daugiau nei mėnesį, tačiau noras pagaliau įtraukti fotografijas privertė šiek tiek atidėti rašymą. Tikiuosi rudeninis oras leis man rašyti dažniau, o Jums bus daugiau laiko skaityti - ruduo ir žiema yra idealus laikas ruoštis statyboms ar projektavimui.

Praeitame įraše pasakojau, kaip rinkomės mus sužavėjusį sklypą ir kad užtrukome net apie trejus metus, kol jį radome. Šiuo įrašu noriu papasakoti kokiame Vilniaus mikrorajone mes tą gamtos kampelį radome.

Markučių panorama žiūrint iš Paupio

Kaip antraštė išduoda - mus sužavėjęs sklypas yra Markučiuose - tai toks Vilniaus miesto mikrorajonas, esantis į pietryčius nuo miesto centro ir priklausantis Rasų seniūnijai. Galima manyti, kad Markučių istorija prasideda ~1495 m., kuomet Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Markučių apylinkių žemes padovanojo savo žmonai Elenai, kuri čia pasistatė, deja, bet neišlikusius, karališkus vasaros rūmus. Po kunigaikščio mirties, valdos keitė šeimininkus, kol beveik dviems amžiams apsistojo ties Chodkevičiais. Grafas Kristupas Chodkevičius buvo perstatęs rūmus, kurių fragmentus archeologams 2008-2009 m. yra pavykę aptikti. Būtent po karo su Maskva, kuomet rūmai buvo sugriauti, Markučiai tapo eiliniu palivarku - ūkinės paskirties vietove. Šiame laikotarpyje, tarp dvaro sugriovimo ir perdavimo Vilniaus iždininkui, 1712 m. pirmą kartą paminėtas pavadinimas Markučiai (Markucie), kuris, pasak kalbininkų, galimai kilo nuo čia gyvenusių valstiečių vardų ar pavardžių panašiu sąskambiu. Vėliau valdos vėl kelis kartus keitė šeimininkus, kol 1867 m. prasidėjo tiesiogiai su Puškinų gimine susijusi era.

Markučių panorama pakilus bepiločiu orlaiviu virš sklypo

Šis mikrorajonas iš esmės panašus į laike sustojusį kaimą - tokia naujakurių pamiršta (o gal tiesiog dar neatrasta) teritorija kuri vis dar laukia savo renesanso. Dėl ryškaus Vilnios slėnio šlaito, urbanizacijai ji sunkiai paklūsta - šiek tiek naujinasi, tačiau palyginus su kitomis Vilniaus miesto gyvenvietėmis labai lėtai. Labai kontrastinga, turinti ne vieną pusę ir veidą, tačiau rami, draugiška ir turinti savo žavesio vieta.

Markučių panorama žiūrint nuo geležinkelio

Skirtingi žemėlapiai skirtingai vardina mikrorajonus - iš esmės Markučiai sudaryti iš Markučių ir Paplaujos, tik kad kai kur Paplauja išskiriama kaip atsiras mikrorajonas, o kai kur ji Markučių dalis. Jeigu teisingai suprantu, tai Paplaujos ir Markučių mikrorajonus skiria Manufaktūrų (arba Paplaujos – priklauso nuo žemėlapio) gatvė, o nuo Užupio šis rajonas atskirtas Drujos gatve. Pietuose rajonas apsiriboja Vilniaus-Naujosios Vilnios geležinkelio atkarpa.

Industrinė Markučių zona - Neste degalinė, Audėjas ir Markučių betono gamykla.

Teritoriją apribotą Drujos, Subačiaus ir Manufaktūrų (arba Paplaujos – priklauso nuo žemėlapio) gatvėmis, pavadinčiau tokia industrine rajono dalimi. Ši teritorija į rytus tęsiasi iki pat Vilnelės lanksto. Čia stūkso buvęs Audėjo pastatų kompleksas, vis dar veikianti Markučių betono gamykla, keletas jau apleistų teritorijų, auto mechanikų dirbtuvės, Neste degalinė, Maxima prekybos centras ir keli bendrabučiai. Audėjo kompleksas, įkurtas 1946 m., jau turėjo būti virtęs į Panoramos tipo prekybos ir verslo centrą, bei gyvenamųjų pastatų kompleksu, tačiau dėl vidinių akcininkų nesutarimų (gandai) pastatas stovi dalinai apleistas ir tik kartais ten įsikuria filmus filmuojantys žmonės. Mano žiniomis, Markučių betono gamykla taip pat turėtų virsti verslo ir gyvenamųjų pastatų kompleksu.

Kalvos gyventojams atveria nuostabias panoramas į miestą ar gamtą. Alaus gamyklos konversija jau prasidėjo.

Kitoje Subačiaus gatvės pusėje, yra tokia teritorija apribota Sukilėlių (arba P. Višinskio – priklauso nuo žemėlapio) ir Vilnelės gatvėmis, o pietuose baigiasi sulig geležinkelio atkarpa. Čia ir prasideda kaimiškieji Markučiai. Sunku pasakyti, kada tiksliai pradėjo formuotis šios teritorijos, kadangi dvaras pakeitė gana daug šeimininkų, tiksliai žinoma tik alaus fabriko pastatymo data - 1883 m., tai įvyko O. C. Epšteinui įsigijus dvarą. Alus šioje gamykloje buvo gaminamas iki 1914 m., kuomet bendrovei buvo uždrausta pardavinėti alų. Šiandien ši alaus gamykla virsta daugiabučių ir verslo pastatų kompleksu, įdomus jis tuo, kad jie negriauna išlikusių daryklos griuvėsių, bet įkomponuoja juos į modernų pastatą (jeigu kam įdomu - čia paspaudus galima pamatyti vizualizacijas).

Kmieliausko skulptūra; romantiškasis geležinkelis ir kaimiškieji Markučiai

Šioje rajono dalyje visi keliai veda iki geležinkelio. Labai kalvota – viena gatvė kalva, o kita - dauba, vyrauja vien nuosavi namai (išskyrus vienišą daugiabutį kuris stovi P. Višinskio gatvėje). Kadangi tai kalvota vietovė, tai šioje rajono dalyje yra tokių vietų kur atsiveria fantastiškos panoramos - Vilniaus senamiestis, Pavilnių regioninis parkas, Markučių mikrorajonas ir netgi Televizijos bokštas... Ši teritorijos dalis yra šiokia tokia mišrainė naujos statybos ir praktiškai negyvenamų namų (kuriuose kažkas gyvena..). Čia galima rasti ir įdomių perlų - pavyzdžiui vieno namo kiemą puošia vietinio skulptoriaus Antano Kmieliausko skulptūra moteris - kadangi privatus kiemas neaptvertas tvora, tai galima visiems prašalaičiams pasigrožėti, taip pat galima pastebėti namą, kuris 2015 m. atkreipė į save dėmesį, kuomet ruošdamasis Vasario 16-tosios šventei namą nudažė Lietuviška trispalve. Tai yra rajono dalis su kuria susipažinome pirmiausiai ir ją mums parodė NT agentas.

Antroji dvaro sodyba; skulptoriaus laikrodis, kuris vienoje pusėje rodo 7-ias, kitoje 4-ias valandas ir simbolizuoja darbo dirbtuvėse pradžios ir pabaigos laiką; vienintelis tiltelis per Kaukysą; verslo g.; trečioji rajono dalis iš bepiločio orlaivio skrydžio.

Trečioji rajono dalis vakaruose prasideda nuo Kaukysos upelio, kuris išteka iš ribiškių kalvų ir įteka į Vilnios upę apie 4km nuo jos žiočių, rytuose pasibaigia ties Markučių bei Pavilnių regioniniu parkais, o pietuose riboja geležinkelis. Tai yra ta teritorija, kurią atradome jau atsisakę NT agento paslaugų. Šios valdos, tikriausiai, skaičiuoja savo istoriją nuo ~1920 m., kuomet Varvara (dvaro savininkė, Puškino sūnaus Grigorijaus žmona) jau po vyro mirties, kad išsilaikytų, pradėjo pardavinėti dvaro sklypus ir iki pat savo mirties 1935 m. pardavė 166 sklypus. Šiose valdose stūkso antroji dvaro sodyba, kuri atskilo tuomet, kai Varvara pradėjo pardavinėti žemes. Kadaise šis pastatas savo puošnumu nenusileido pagrindiniam dvarui, o juos tiesiogiai jungė didelis parkas. Šis statitys yra vienintelis išlikęs senųjų Markučių vilos tipo statinys ir gali būti, kad jis yra net senesnis už pagrindinį dvaro pastatą. Po pardavimo jis tapo vaikų prieglauda su bendrabučiu ir mokykla - čia mokėsi ir augo mūsų sklypo kaimynas. Šiuo metu pastatas tėra daugiabutis gyvenamasis namas.

Ši teritorija mus sužavėjo savo gamtos gausa ir gyventojais. Labai tvarkingi kiemai, apleistų beveik nėra, naujakurių ir senbuvių santykis maždaug 50/50, o tai rodo, kad ši rajono dalis naujinasi sparčiau. Būtent dėl to, kad tai labiau atsinaujinusi rajono dalis aš ją išskyriau kaip atskirą, nors iš principo ji kaip ir nesiskiria nuo prieš tai aprašytos kaimiškosios dalies. Iš dalies manau, kad tas skirtumas ryškesnis dėl to, kad šios dvaro žemės buvo parduotos vėliau, tad ir namai ne tokie seni. Ir tai tikrai jaučiama verslo g. kurią su žmona apžiūrėjome pirmiausiai ir po to nuspręndėme paskambinti skelbime nurodytu numeriu ir išsiaiškinti kur tas sklypas yra. Kad susidaryti šiokį tokį reljefo vaizdą – Verslo g. yra didelė kalva, o Kuprioniškių g. yra dauba/slėnis, tad verslo g. gyventojams pro langus atsiveria gražus Kuprioniškių g. slėnis, arba, jeigu langai į kitą pusę – Markučių ir Pavilnių regioninis parkai.

Literatūrinis A. Puškino muziejus ir Markučių parkas

Ir rajoną rytuose užbaigiantis akordas - tai Markučių parkas. Būtent šiame parke ir stovi buvę Markučių dvaras, dabar A. Puškino literatūrinis muziejus. Daug kartų statytas ir griautas dvaras dabartinį savo pavidalą įgijo 1867 m., kuomet tuometinis savininkas A. Melnikovas pagal architekto J. Lastovskio projektą pradėjo statytis vasarnamį, kuris buvo baigtas 1868 m. Šis vasarnamis 1948 m. tapo pirmuoju Vilniaus literatūriniu muziejumi. Apart muziejaus parke taip pat yra A. Puškino memorialinis biustas, bei koplyčia su kapinėmis, kur palaidoti Grigorijus ir Varvara puškinai.
Pats parkas yra labai graži ir įdomi teritorija, raguvos, ąžuolai ir tvenkiniai sukuria malonią atmosferą, ne šiaip sau čia kadaise buvo pirmoji Lietuvos kunigaikščių vasarvietė. Ateityje šis parkas turi potencijos būti dar vienu patraukliu miesto parku, kur šeimos galėtų aktyviai ir turiningai praleisti laiką, tačiau tam reikia investicijų. Parke ir dabar galima lankytis, tačiau pavasario ar rudens laikotarpiu rekomenduočiau tai daryti su botais, kadangi takeliai pažliunga ir virsta koše.

Bendrabučiai, traukiniai ir lėktuvai

Reikia pripažinti, kad Markučiai turi savų problemų, kurios trukdo rajonui pasiekti renesansą. Pagrindinės, mano nuomone, problemos, tai:

• Daugiabučiai-bendrabučiai, kurių flora ir fauna nėra pati maloniausia ir subtiliausia kompanija. Tai nėra išskirtinai rajono problema - Markučiai ne vieninteliai turi gyventojų ankstų rytą perkančių alkoholį dideliais kiekiais. Vieną dieną ta situacija pasikeis, tačiau neaišku kada.

• Neprižiūrėtos ir vis dar neasfaltuotos gatvės, nors šiais metais Subačiaus gatvės atkarpa vingiuojanti nuo Audėjo baldų komplekso iki A. Puškino muziejaus buvo atnaujinta – tai tik pagrindinė gatvė. Kitos, mažesnės, gatvelės, kuriomis gyventojai naudojasi kasdien pasiekti savo būstus yra neasfaltuotos (sena akmeninė danga arba žvyrkelis) ir kai tik nulyja tos gatvės pažliunga ir tampa sunkiai pravažiuojamos bei duobėtos. Gatves greideriuoja, tai kartas nuo karto jos tampa normaliomis gatvėmis (apart automobilių sukeliamų dulkių), tačiau tai vyksta tikrai ne po kiekvieno lietaus (nes tai tikrai būtų neekonomiška), tad gyventojams tenka kęsti tokį pažliugusį kelią. Kadangi naujakurių santykinai nedaug, tai jų nepakanka, kad išsiasfaltuoti gatvę patiems, o senieji gyventojai tam neturi lėšų arba nemato prasmės, arba tikisi kad kažkas kitas tai padarys už juos. 

• Geležinkelis – rajonas ribojasi su geležinkeliu ir ten kartas nuo karto pravažiuoja traukinys. Ne taip jau ir garsiai, bent jau ~100-200 metrų atstumu to traukinio nebesigirdi. Naujakuriams, tai gali atrodyti kaip problema, tačiau patikėkit - taip nėra.

• Lėktuvai – toks jau tas Vilniaus miestas, kad aerouostas yra visai čia pat, tai patogu, palyginus su kitais europos didmiesčiais, ir vardinama kaip vienas iš Vilniaus privalumų. Tačiau tai reiškia, kad lėktuvai leidžiasi virš namų ir tai vyksta būtent virš Markučių - gali matyti išleistą lėktuvo važiuoklę. Vėlgi, kažkam tai gali atrodyti nepatrauklu, tačiau mums tai ne problema, kadangi esame jau įpratę prie to – Antakalnio dalyje, kurioje gyvename šiuo metu, taip pat leidžiasi lėktuvai ir, palyginus su Markučiais, situacija Antakalnyje yra prastesnė, nes tie lėktuvai praskrenda ilgesnį atstumą, nei Markučiuose, tad garsas Antakalnyje užtrunka kur kas ilgiau. Be to, reikėtų nepamiršti, kad didžiąją dalį laiko praleidžiame namuose, kur jų visai nesigirdi, o lauke - tiesiog įpročio reikalas, po dienos jau pamiršti, kad lėktuvai egzistuoja.

Pavilnių regioninis parkas pasiekiamas ranka

Mums visus trūkumus nusvėrė privalumai - tas gamtos ir nuošalumo jausmas, kurį patiri šiame kaime, bei suvokimas, kad gyveni visai šalia miesto šurmulio, kuris pasiekiamas pėstute.

Taigi, tokia ta apžvalga apie rajoną, o sekantis įrašas jau apie patį sklypą ir kaip jis ten atrodo :)

Kaip viskas prasidėjo

Su pasauliu jau pasisveikinau trumpai pristatydamas apie ką bus šis tinklaraštis, dabar laikas papasakoti kaip viskas prasidėjo. O prasidėjo viskas gana seniai, daugmaž prieš 4 metus. Nežinau, kaip kitiems, bet mes pradėjome galvoti apie vaikus, o galvojant apie vaikus pradėjome galvoti apie dabartinį būstą (butą) ir jo trūkumus.

O būsto trūkumų suradome visa nemažai. Kol gyveni – viskas atrodo kaip ir gerai, ir su tomis problemomis, kurios yra, kurias kartais pastebi, kažkaip susigyveni ir jos tau netrukdo – tu pradedi jas ignoruoti. Kol neprisėdi apie jas galvoti objektyviai/realistiškai. Taigi, problemų sąrašas susidarė iš to, kad reikia keisti langus (jau susidėvėję ir plius pučia po palange), ardyti grindis ir tvarkyti elektrinį grindų šildymą (nes per savaitę jis prisuka elektros už kelis šimtus eurų - kažkas ne taip), įsirengti rekuperatorių (nors namas 2004 metų statybos, tačiau stebėtinai šiltas ir sandarus, tad vėdintis reikia varstant langus, kas reiškia šilumos nuostolius ir peršalimus), tvarkyti ištraukimo ventiliaciją (tiek virtuvės, tiek vonios), koreguoti išplanavimą, atsinaujinti interjerą ir t.t. - žodžiu kapitalinis remontas. Dar pridėkime kitus trūkumus, tokius kaip rūsio/sandėliuko nebuvimas (dviračiai, slidės, automobilio padangos ir kiti daiktai, kurie nelabai telpa namuose), pirmas aukštas ir iš to kylančios problemos, tokios kaip vėsios grindys (kadangi po apačia yra prapučiama stovėjimo aikštelė, tai, matyt, grindų statybininkai tinkamai neapšiltino..) ir t.t. ir pnš. Kvadratų lyg ir turėtų pakakti (72 kv. m.), tačiau dėl prasto išplanavimo atrodė, kad vietos mažiau nei tėvų bute (50 kv. m.). Vienintelis aspektas apie šį būstą, kuris mums labai patiko ir kurio niekaip negalėjome atsisakyti ieškant naujo būsto, buvo vieta. O vieta tokia, kad ir miesto centras šalia (iki katedros tik 25-30 min. pėsčiomis, tad pripratome į miestą vaikščioti pėsčiomis) ir gamta prie pat (kitoje gatvės pusėje - regioninis parkas su miškais ir takais – puiki vieta vaikščiojimui), tad garantuotas gaivus oras, ramybė – nors miesto šurmulys čia pat ranka pasiekiamas. Taigi, tai, kad, mūsų manymu, būstui reikalingas kapitalinis remontas, bei kiti minėti aspektai, privedė prie minties, kad reikia keisti būstą. Tad pradėjome būsto paieškas.

Būsto paieškos prasidėjo paprastai – mums patiko dabartinė vieta, tad žiūrėjome kažką netoliese (kelių kilometrų spinduliu) ir galvojome tik apie naujos statybos būstą, tuo metu apie namą net nesvarstėme. Kadangi dėl prasto išplanavimo mums butas atrodė mažas, tai ieškojome apie 100 kv. m. su balkonu/terasa ir stogą turinčiu parkingu (kadangi senajame/dabartiniame bute turime prapučiamą dengtą parkingą, tai žinome jo privalumus). Dar vienas aiškus kriterijus buvo autonominis šildymas, kadangi toks buvo mūsų bute, kurį norime keisti ir jis mums suteikdavo mažas sąskaitas už šildymą, tai tik tokio ir norėjom. Toliau viskas kaip ir pas visus, tikriausiai, atsidarai tą (beveik) vienintelį NT portalą (jeigu kas nesuprato, tai aš apie Aruodas.lt), suvedi savo kriterijus ir naršai rezultatus. Naršai, naršai, nieko nerandi ir gyveni sau toliau. Na, buvome kelis variantus radę, bet vis pamatai kokių trūkumų (dar net neaplankęs objekto). Tuomet kaitaliojome tuos parametrus, pvz ne tik naujos, bet ir senos statybos, pradėjome mažinti kvadratų skaičių, tolinti vietą ir t.t., žodžiu, po truputėli leisti savo kokybinę kartelę žemyn. Tuo pačiu atradau kitą NT portalą – ntzemelapis.lt, kuriame yra mažiau filtravimo galimybių, tačiau daug lengviau matyti objekto lokaciją, nes skelbimai sužymėti žemėlapyje, tačiau kaip nieko neradome – taip nieko. Ir neprisimenu kaip, bet kažkaip užklydau už lietuviškų tinklaraščių apie statybas. Taip prasidėjo kalba, kad gal namas irgi yra variantas.

Namas kaip variantas turėjo visai įdomius privalumus, ypatingai kainos/kokybės santykis, ko būtent ir pasigedome ieškodami buto. Be to, jis turėjo žalią, privatų, gamtos lopinėlį. Buto kol kas dar neatsisakėme, tačiau paieškos išsiplėtė, nes prisidėjo dar ir sklypai. Iš pradžių taikėme tokius pačius kriterijus kaip ir butui (na, bent jau vietos), o plotas galėjo būti nors ir 3 arai, kadangi vietose, kuriose žiūrėjome sklypus, kainos prasideda nuo ~20 000 Eurų už arą iki pat ~80 000 Eurų arą. Bet mes sutarėme, kad geriau brangus ir mažas sklypas čia, kur mes norime, nei pigus ir didelis toliau, nes nenorėjome dirbti taksistais.. Ir vėl – kaip nieko, taip nieko.. Tada vėl pradėjome leisti vietos kartelę, kol radome vieną variantą, kuris mums tikrai patiko (miškas, šiaurinėje pusėje (čia tinklaraščių apie pasyvius namus įtaka), kalva ir nuo jos atsiveriantis horizontas, ir t.t.), tačiau vis dėl to atstumas pagal mūsų standartus buvo per didelis (14 km iki miesto centro) ir atstumą vertinome būtent praktiškai nuvažiuodami iki sklypo, stebėdami kiek laiko užtrunkame ir t.t. dar pridėjus, kad nevažiuoja joks viešasis, tai nusprendėme atsisakyti. Atsisakius padarėme šiokią tokią pertrauką, vis tik ieškome jau 1,5-2 metus!

Pertrauką baigėme, kai susilaukėme vaiko. Tada prisiminėme, kad turime daug draugų dirbančių NT srityje ir kadangi per tuos 1,5-2 metus paieškų supratome, kad geriausi variantai yra nuperkami dar prieš įkeliant į internetą, tad pagalvojome, kad gal verta pasamdyti, juolab, kad atsiradus vaikui, tas laisvas laikas šiek tiek susispaudė ir būsto paieškos nusimeta į prioritetų, ką reikia nuveikti per dieną, galą. Taigi, pasisamdėme NT agentą, kuris ieškotų mums būsto (tiek buto, tiek sklypo), išaiškinome ko norime. Tačiau ir jam nepavyko nieko gero rasti. Taip, jis parodė objektų, kurių nerasi portaluose, ir taip, jis parodė sklypų ir toliau nuo centro, tačiau nuvažiavus ir praktiškai įsivertinus atstumą – jie vis tiek mums būdavo per toli. Žiūrėjome ir investicinius variantus, tokius kur parduoda neįrengtą palėpę miesto centre, tačiau nusprendėme, kad tai ne variantas. Ir rajonus visokius išžiūrėjome, bet nieko. Ir vienu užmirštu rajonu prie miesto centro agentas mus sudomino. Nuvažiavome. Ir.. Nesusižavėjome… Kodėl? Todėl, kad kaimynai būtų prasigėrę žmonės gyvenantys senuose, griūvančiuose mediniuose namuose, o jų tualetas lauke. Taigi, smarvė garantuota, o gaisro tikimybė padidinta. Taip, vaizdai į miestą gražūs, tačiau ne vien dėl vaizdų perki nekilnojamąjį turtą, o dar žmona išreiškė susirūpinimą stačia įkalne ir kaip į ją reikės žiemą įvažiuoti. Pradirbę su agentu apie pusę metų pasakėme - „Ačiū, darome pertrauką“.

Praėjus maždaug pusmečiui, vėl atsiverčiau jau minėtą NT skelbimų žemėlapį (tą periodiškai darydavau, nes jau mintinai žinojau taškiukus žemėlapyje) ir mano nuostabai – net du (!) mūsų kriterijus ir už tinkamą kainą sklypai, paskambinau pirmajam, nes buvo kažkaip nerealu, ten kur kaina prasidėdavo nuo 20 000 Eurų už arą, tai sklypą pardavinėjo ~8000 Eurų už arą, tačiau paskambinus teko nusivilti, sklypą prieš vieną dieną jau kaip ir pardavė. Kadangi buvo ir antrasis variantas – tai labai nenuliūdau, nors šis variantas, kurį jau kaip ir pardavė, ir buvo patrauklesnis, bet antrasis irgi buvo įdomus. Jis buvo tame rajone, kurį mums parodė NT agentas, tačiau šis sklypas buvo kitame rajono gale, nei mums sklypus rodė agentas, šalia saugoma teritorija/regioninis parkas. Grįžęs namo papasakojau žmonai apie savo radybas ir įtikinau nuvažiuoti apžiūrėti to antrojo varianto. Nuvažiavom ir nustebom – tikrai visai kitaip – gražu, nauji tvarkingi arba besitvarkantys/besistatantys namai – abu sutarėm, kad įdomu kas ir kaip čia, nes sklypas žemėlapyje buvo pažymėtas viduryje gatvės, tad buvo neaišku kuris čia tiksliai/kur jis randasi. Sekančią dieną paskambino skelbime nurodytu telefonu ir sutarėme susitikti pakeliui. Atvažiavome, apžiūrėjome ir išsiskirstėme. Tada abu su žmona sutarėme, kad tai labai gražus, smagus, žodžiu, tobulas sklypas – ieškom prie ko prikibti – gatvė ne visai ta, į kurią buvom pradžioje nuvažiavę ir susižavėję – paralelinė, naujinasi lėčiau, nei ana, bet vystosi ir gražėja – nauji ar rekonstruoti namai sudaro maždaug tarp 1/3 ir 1/2 gatvėje esančių namų, neasfaltuota atkarpa – 400 metrų, kas iš tiesų nustebino, kaip saugotinos teritorijos dalis, nutolusi nuo miesto centro tik keliais kilometrais, tačiau gatvė aklina, tad automobilių srautas minimalus, todėl savivaldybei, matyt, prioriteto nėra – nieko, čia reikia investuoti laiko savivaldybės durų varstymui ir tikrai galima kažkaip tą gatvę ateityje pasitobulinti. Su žmona svarstėme apie 4 vaikus – su sklypu besiribojantys dvibučio kaimynai abu turi po 4 vaikus – likimas :), žodžiu viską įsivertinus – viskas tiko ir patiko, kitaip tariant, „pajautėme“ sklypą. Žmona puiki derybininkė, tad ėjo į derybas dėl kainos ir užsibrėžė, kad jeigu nupirksime 1/3 pigiau, nei prašo, tai perkam. Aš sutikau. Kol žmona pradėjo derybas, aš vežiausi pažįstamus architektus ant sklypo, kad įsivertinti, kaip čia su tomis namo statybomis - „Ar galima čia pasistatyti namą?“ - klausiau aš ir gavęs teigiamą atsakymą tyliai džiaugiausi savyje. O tartis su architektais reikėjo, nes sklypas šlaitinis ir šlaitas gana status, per visą sklypo ilgį pakyla apie 6 metrus, vertinant iš akies. Tuo tarpu žmonai pavyko! Ji nusiderėjo kainą 1/3, tad neliko nieko kito, kaip įsigyti šį sklypą :)

Taigi, po ~3 metų paieškų tapome žemvaldžiais - radome savo gamtos kampelį mieste, o aš nuėjau skaityti kolegų tinklaraščių apie statybas ir semtis patirties..

Sveikas, Pasauli!

Sveikas, Pasauli,


gamtos kampelis mieste – tai jaunos šeimos tinklaraštis apie bandymą susikurti savo gamtos kampelį Vilniaus mieste.


Noras pasidalinti savo gyvenamojo namo statybų procesu kilo perskaičius gausybę Lietuviškų tinklaraščių apie statybas ir kartu su jais statant namą. Tikrai daug įdomios ir naudingos informacijos galima sužinoti skaitant asmeniškas, tiesiogines kitų statytojų patirtis, tad gal šis tinklaraštis bus naudingas ne tik mums patiems, kaip man naudingi buvo kitų statytojų tinklaraščiai – ačiū Jiems :)

Dabartinis etapas – projektavimas, bet apie viską nuo pradžių sekančiame įraše.