Sklypas

Sveiki,

nors ir vėl užtrukau, tačiau tęsiu savo pažadą, kurį daviau praeitame įraše ir šį kartą pasakoju apie sklypą.
Kaip jau minėjau, su sklypo paieškomis užtrukome trejus metus. Kodėl taip ilgai? Nes įsivertinus šeimos poreikius tikrai gana smarkiai susiaurėjo paieškų ratas. Tad mūsų akiratyje pasirodžius šiam sklypui Markučiuose, ilgai nelaukę susitarėme su NT agentu jį apžiūrėti.
Atvykę į vietą pamatėme apleistą, vijokliais ir medžiais apžėlusį sklypą ir tai mus sužavėjo. Žinoma, įtakos turėjo ir kiti faktoriai, tokie kaip - puiki orientacija pasaulio šalių atžvilgiu, (netaisyklingo) stačiakampio forma, ryškus šlaitas, miesto komunikacijos bei žavūs kaimynai. Tad 2016 metų spalį tapome 8.9 arų sklypo Markučiuose žemvaldžiais.

Sklypo planas. Maždaug ten kur dvejetukas gatvė susiaurėja iki tiek, kad praeina tik žmogus.

Nusipirkę sklypą, visų pirma, jį išsikuopėme – pašalinome medžius, kurie augo menamoje namo užstatymo zonoje, išvežėme žmonių paliktas šiukšles. Taigi, šiuo metu sklype džiunglių nebėra ir jis šiuo metu atrodo skurdžiai. Deja, bet nuotraukų prieš tvarkymą taip ir nepasidarėme, tad visos nuotraukos, kurias matote yra šio rudens. Šiandien sklype likę tik trys senos obelys ir du klevai. Norėtųsi, kad šie medžiai neaugtų ten, kur jie dabar auga, tačiau jie seni dideli ir gražūs, tad kol kas nesame iki galo nusprendę ar paliksim juos, ar sodinsim naujus kitoje vietoje. 

Sklypas iš bepiločio skrydžio, matosi, kad liko tik trys obelys ir du klevai. Nuo T formos sankryžos iki ten kur stovi automobilis - 5 metrų aukščio skirtumas.

Įvažiavimas į sklypą - šiaurinėje pusėje. Į jį patenkama iš tokios siaurėjančios gatvės, kuri už mūsų sklypo ribos taip susiaurėja, kad praeiti gali tik žmogus - tai buvo vienas iš privalumų perkant sklypą – artimiausioje ateityje tranzitinio eismo čia nebus.

Sklypas iš šiaurės į pietus. Nuo čia iki klevo kairėje - 8 metrų skirtumas.

Rytuose – vienas senbuvis kaimynas, kuris kiekvieną kartą atvažiavus į sklypą, atrodo, kad prisimena mane, tačiau visada pasakoja tą pačią istoriją. O istorija tokia, kad jis Markučiuose gimęs augęs ir jau apie 60 metų čia gyvena. Mokėsi buvusiame internate, kuris buvo įsikūręs Markučių dvaro sodybos pastate, o dabar gyvena buvusioje internato valgykloje. Beje, šis buvęs internatas, arba kitaip - Markučių dvaro sodyba, yra netiesioginiai mūsų kaimynai - palipėję aukščiau rytuose galime matyti šį kultūros paveldą.

Štai čia yra Markučių dvaro sodyba, kurioje buvo internatas, o dabar - daugiabutis.

Pietuose sklypas ribojasi su valstybine žeme iš kurios patenkama į Pavilnių regioninio parko mišką, bei su kito kaimyno sklypu. Kol kas, atrodo, kad ši valstybinė žemė laisva ir niekam neišnuomota oficialiai, o realybėje Makučių dvaro sodybos gyventojai čia įsikūrę savo daržus.

Šitaip atrodo valstybinė žemė pietų pusėje. Daržai po truputį nyksta - mums pradėjus tvarkytis sklypą, daugiabučio gyventojai pašalino čia stovėjusį stalą ir nebedirba čia buvusių daržų.

Vakaruose sklypas ribojasi su nauju dvibučiu – dvi draugiškos daugiavaikės šeimos. Beje, ruošdamas Markučių apžvalgą pastebėjau, kad dažniausiai nauji namai šiame rajone susigrupavę po 3, tad mūsiškis bus tas trečias namas prie šių dviejų ir papildys rajono tendencijas.

Dabartinis vaizdas į pietvakarius maždaug pro būsimos svetainės langą. Ši vieta maždaug 4-5 metrais aukščiau kaimynų kiemo vakaruose.

Sklypas per visą savo ilgį iš šiaurės-vakarų į pietryčius pakyla net 8 metrus, tad šlaitas tikrai ryškus. Dvibučio gyventojai taip pat planavo pirkti šį sklypą, kadangi jų padalintas į dvi dalis ir žemės ploto dalis tenkanti vienam namui nedidelė, tačiau minties atsisakė, nes nukasti kalną ir statyti „Berlyno sieną“ būtų brangus malonumas. Beje, jie taip pat įsivaizdavo, kad mes nukasinėsime šlaitą ir statysime „Berlyno sieną“, t. y. susilyginsime savo žemės lygį su jų – taip nebus, nes mums šlaitas yra būtent tai ką pirkome ir ką planuojame vienaip ar kitaip išnaudoti – bet apie tai kitą kartą.

Pavyko rasti vieną fotografiją, kaip atrodė sklypas 2016 metų rugpjūtį - dar prieš perkant.